Jungtinės Tautos

Jungtinių Tautų Organizacija (santrumpa – JTO; anksčiau vadinta Suvienytųjų Nacijų Organizacija arba SNO) yra tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro 192 valstybė, t.y. praktiškai visos pripažintos nepriklausomos valstybės (Išskyrus Vatikaną, nepripažintą Taivaną ir Kosovą). Lietuva į JTO priimta 1991 m. rugsėjo 17 d.

Tikslai

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:

• siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
• puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;
• siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;
• būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.

Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:

• panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;
• užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;
• skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims;
• sumažinti vaikų mirtingumą;
• stiprinti gimdyvių sveikatą;
• įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas;
• užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;
• suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti.

JT dukterinės organizacijos:

Vikiteka: Jungtinių Tautų Organizacija – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu Vikiteka

• UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija,
• UNICEF – Jungtinių Tautų vaikų fondas,
• WHO – Pasaulio sveikatos organizacija,
• ITU – Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga,
• FAO – Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija,
• IMF – Tarptautinis valiutos fondas,
• UNIDO – Jungtinių tautų pramonės vystymo organizacija,
• INCB – Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikaltimų prevencijos biuras,
• Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

Struktūra

Istorija

Jungtinių tautų Organizacijos įkūrimo idėja kilo Antrojo pasaulinio karo metu, Teherano konferencijos vykusios 1943 m. metu. Pagrindinis idėjos propaguotojas buvo JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas. 1944 m. antrojoje pusėje Prancūzijos, Kinijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir TSRS atstovai Vašingtone nustatė naujosios organizacijos paskirtį, tikslus ir veikimo būdus.

1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jungtinių Tautų Organizaciją (sutrumpintai – JTO arba Jungtinės Tautos) įkūrė Jungtinių Tautų chartiją pasirašiusi 51 valstybė.

Šaltojo karo metu JTO pastangos spręsti konfliktus tarp valstybių buvo varžomos TSRS ir JAV konfrontacijos. Vien tik TSRS vetavo 124, o JAV 82 sprendimus iš visų 270 vetuotų sprendimų.

Po Rytų-Vakarų konflikto pabaigos JTO ženkliai padidino savo įtaką. JT Saugumo Tarybai, kuriai pagal JT Chartijos VII skyriaus 39 straipsnį esant „grėsmei taikai“ suteikiama teisė imtis prievartos priemonių, įskaitant ir karines akcijas, atsirado platesnės veiklos galimybės. Po 1988 m. buvo nuspręsta įsteigti virš 20 taikos misijų, nors per ligtolinį laikotarpį vykdytos tik 13 misijų.[1]

JTO gana efektyviai veikė Persijos įlankos karo metu, tačiau greitai pasirodė, kad JT taikos palaikymo misijos nėra tokios efektyvios kaip tikėtasi. 1992 m. spalį žlugo pastangos sureguliuoti pilietinį karą Angoloje, kai UNITA atsisakė dalyvauti taikos procese. 1993 m. praktiškai žlugo UNOSOM II misija Somalyje. UNPROFOR misija Bosnijoje ir Hercegovinoje irgi nesugebėjo įgyvendinti savo tikslų kaip ir analogiška misija Kroatijoje. 1994 m. JT taikdariai nesugebėjo sustabdyti masinių žudynių Ruandoje. Nesėkmingos misijos vyko ten, kur didžiosios valstybės neturėjo tiesioginių interesų ir todėl nebuvo suinteresuotos kištis.

JTO misijas riboja ir tai, kad jos reikalauja daug resursų, kurių netiesiogiai su konfliktu susijusios šalys nenori ar negali skirti.

Generaliniai sekretoriai

• 1945-1946 m. Gledvinas Džebas (Jungtinė Karalystė)
• 1946-1952 m. Triugvė Li (Norvegija)
• 1953-1961 m. Dagas Hamaršeldas (Švedija)
• 1961-1971 m. U Thantas (Birma; dab. Mianmaras)
• 1972-1981 m. Kurtas Valdheimas (Austrija)
• 1982-1991 m. Chavjeras Peresas de Kueljaras (Peru)
• 1992-1996 m. Butrosas Butrosas Galis (Egiptas)
• 1997-2006 m. Kofis Ananas (Gana)
• nuo 2007 m. Ban Ki Munas (Pietų Korėja)